Tarptautinė konferencija

Šiandien LR Seime vyko tarptautinė konferencija „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis“, subūrusi politikus, mokslininkus ir ekspertus iš Lietuvos bei užsienio. Diskusijų centre – sparčiai gilėjanti demografinė krizė ir šeimos politikos vaidmuo valstybės ateičiai. Renginys organizuotas kaip pilietinės iniciatyvos forumo „Šeima 2050” dalis.

Skaičiai kelia nerimą: Lietuvoje kasmet gimsta apie 19–20 tūkst. vaikų, tačiau miršta beveik dvigubai daugiau – apie 38 tūkst. Tačiau demografinė politika– toli gražu ne tik skaičiai. Tai pasirinkimas, kokias vertybes perduodame ateities kartoms. Nuo stiprios šeimos prasideda stipri valstybė.

Konferencijoje pabrėžta, kad šeima yra ne tik emocinis ryšys, bet ir vieta, kur gimsta vaikai, perduodamos vertybės, formuojamas žmogaus santykis su visuomene ir valstybe. Ilgalaikiai sprendimai prasideda nuo vertybinių nuostatų: pagarbos, įsipareigojimo, motinystės ir tėvystės papildomumo.

Daug buvo kalbėta ir apie tai, ar valstybės finansinės paskatos šeimoms gali būti veiksmingos, siekiant didinti gimstamumą. Deja, ilgalaikėje perspektyvoje tai neveikia, nes esmė – ne ekonominė situacija. Matome, kad su dideliais (ne)gimstamumo iššūkiais būtent ir susiduria labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Esmė – visuomenės nuostatose.

Kas atsitinka, kad jaunas žmogus šeimą, santuoką, vaikus ima matyti kaip nelaisvę, savirealizacijos žūtį ar nepakeliamą jungą?

Atsakymai pirštu duria pirmiausia į visuomenės vertybines nuostatas. Kur teisės eina be pareigų, intymumas – tik seksualinių instinktų tenkinimas(is), savirelizacija – ne bendrojo gėrio kūrimui, o INDIVIDO ego tenkinimui… Nei žmogus Dievui, nei Dievas žmogui, bet kiekvienas individas yra Dievas – tokia kultūros paradigma veda žmogų į pačios žmonijos savižudybę.

Ką daryti? Esminės kryptys, mūsų akimis:

1. Nustoti mokesčių mokėtojų pinigais remti ideologijas, kurios nukreiptos prieš santuokinę šeimą. Kategoriškai uždrausti tokių ideologijų propagandą mokyklose ir valstybinėse institucijose. Taip, demokratija apie nuomonių, pažiūrų ir požiūrių įvairovę – te jos egzistuoja ir reiškiasi! Bet valstybė sprendžia, ką renkasi skatinti, remti ir palaikyti.
2. Jau ankstyvame amžiuje pradėti ugdyti vaikus šeimai ir santuokai, kuri negali būti atsieta nuo pagarbos, įsipareigojimo, abipusio rūpesčio, žmogaus, kaip vyro ar moters pažinimo – esame skirtingi, bet vienodai vertingi ir vienas kitą papildantys.
3. Nustoti priešinti tėvystę ir darbo rinką. Vietoje to, sudarykime palankias sąlygas tėvams dirbti ir auginti vaikus pakaitomis – REALIAI. Mažindami mokestines lengvatas tėvams, sudarykime galimybes lanksčiai dirbti ir ORIAI užsidirbti. Be dabartinės PRIEVOLĖS IŠVARYTI MAMĄ į darbą (pvz.: dviems mėnesiams nutraukiant vaiko priežiūros atostogas, nes tik taip galima tėčius priversti būti tėvais).
4. Nesitikėti jokių GREITAI apčiuopiamų pokyčių, juolab – rezultatų. Mūsų vaikų kartai jau padaryta, drįstame teigti, negrįžtama žala. Bet jei norime išlikti ne tik kaip tauta, bet apskritai, kaip civilizuota žmonija – privalome užauginti naują kartą su „senųjų”– prigimtinių vertybių stuburu.